Žymė: Žaidimai su vaikais

Žaidimų metu sukuriamas gilus emocinis ryšys tarp tėvų ir vaiko. Šis ryšys leidžia pajausti pasitenkinimą kūrybiškai, draugiškai ir džiaugsmingai kartu leidžiamu laiku. Suaugę, rodos, stengiasi išvengti linksmų žaidimų savo kasdieniame gyvenime. Suaugę, mes dažnai paskęstame darbuose ir pamirštame, kas tai yra tikros linksmybės. Kai kurie tėvai netgi nežino, kaip žaisti su savo vaikais arba paprasčiausiai galvoja, kad tam jie neturi laiko. Nenuostabu, nes dauguma tėvų kiauras dienas dirba. Į darbo dienos pabaigą žaidimams jiems paprasčiausiai nelieka jėgų. Jeigu tik tėvai žinotų, kaip laikas praleistas žaidžiant gali pakeisti ir formuoti jų šeimų gyvenimus! Dauguma suprastų, kad žaidimai gali ilgam „pakrauti“ juos gyvenimui.

Vaikystėje dauguma tėvų žaidė. Jie atrodė kvailai, juokėsi rodos iš nieko, žaidė žaidimus patys su savimi ar su savo bendraamžiais. Tai kodėl gi tėvai dabar užmiršo, kaip reikia žaisti? Kodėl tėvai jaučiasi svetimi arba paprasčiausiai ignoruoja tokį bendravimo su savo vaikais būdą? Tėvai ramūs ir tikri, kad jų vaikai mylimi, ramūs, saugūs, pamaitinti ir apsaugoti. Tačiau vos tik kalba pasisuka apie žaidimus, atrodo, kad dauguma tėvų jiems nepasiruošę, tiesiog negali jiems nusiteikti. Mūsų visuomenė apskritai į žaidimus nežiūri rimtai. Dauguma profesionalių darželio auklėtojų, popamokine veikla užsiimančių mokytojų, poilsio bazių darbuotojų bei stovyklų vadovų gauna labai mažą atlygį už atliekamą svarbų darbą ugdant mūsų vaikus. Į šiuos darbuotojus žiūrima greičiau kaip į prižiūrėtojus, nei kaip į vaikų ir žaidimų ekspertus.