Kartais moterį apakina meilė vyrui, o tada, kai gimsta viltis pakeisti gyvenimą, vaikai jai pradeda trukdyti.

Sugebėti gyventi tarp dviejų meilių – naujam vyrui ir savo vaikui – daug sunkiau nei atrodo. Neretai tokiu atveju vaikas kaip senas paltas atiduodamas močiutei ar stumdomas šen ir ten. Moteris ramina save – tai tik laikinai, kol naujasis gerbėjas apsipras namuose, bet laikinumas virsta amžinybe. Vaikas kenčia kol jo motina jaučiasi laiminga, tačiau toji laimė apgaulinga. Motinų instinktams lengvatų suteikė postmodernistinė kultūra, peršanti mintį, kad dėl nieko neverta aukotis, visų pirma reikia rūpintis savo gerove. Kaip teigiama, vaikai moteriai nėra tokie svarbūs kaip mylimas žmogus, o vyras yra geriausias draugas, svarbiausias žmogus.

Kodėl vyras laikomas didesniu giminaičiu nei vaikas?
Viename interneto portale rašoma, jog dėl vyrų moterys galėtų pasikarti, savo dukras leidžia skriausti patėviams, kad tik jų nepaliktų. Moterys daug jaučia ir mato, tačiau daug ko nematyti yra joms naudingiau. Aplink pilna istorijų, kai vaikai niekur nenukišami, tačiau savo meilę ir dėmesį moterys nevienodai seikėja vaikui ir naujam mylimajam.

Moterys, teikiančios prioritetą vyrams, neretai tiesiog nemoka auginti vaikų. Tačiau ar galima išmokti meilės, jei pati nesi jos gavusi? Moterys vaikystėje neturėjusios gero ryšio su tėvu, norėtų amžinai likti mergaitėmis, kuriomis amžinai reikia rūpintis. Joms lengviau bendrauti su vyrais nei su vaikais, stinga atsakomybės jausmo. Su vyru jas sieja didesnio malonumo jausmai, o atžala reikia nuolat nuobodžiai rūpintis. Tokių moterų širdys – tuščios ir šaltos kaip ledas, jos neturi ką duoti vaikui. Joms svarbiau ne duoti, o gauti.